“Taurakalnio Sveikatos Namai” ieško prisijungti į komandą psichiatrų psichoterapeutų.
Jei esate energingas/a, kūrybingas/a, gana savarankiškas/a ir ieškote jaukios aplinkos dirbti individualiai Vilniuje,-laukiame Jūsų skambučio tel. +37068630529

Apmąstymai apie amžiną laiką

Pamąstykime apie tai, kaip pozityvus mąstymas gali padėti pratęsti mums skirtą šioje žemėje laiką.

Tik gyvenimui persiritus į antrąją pusę pradedame suvokti, kad mums duotas laikas yra pernelyg trumpas. Kiek daug jo prabėgo! Ir kaip greitai!

Nuo šios suvokimo akimirkos laiką pradedame vertinti kitaip. Jis tampa didžiausia vertybe, didele dalimi nulemiančia ir kitų vertybių egzistavimą. O tos vertybės – tai ryšiai su artimais žmonėmis (kiek laiko dar galėsiu matyti ir jausti savo artimuosius, stebėti, kaip jie keičiasi?) ir galimybė realizuoti save (ar spėsiu padaryti viską, ką esu suplanavęs?)

Kaip elgiasi žmonės, pagaliau suvokę, kad jiems duotas laikas eina į pabaigą? Labai skirtingai! Vieni didžiuojasi įdomiai praleistais metais ir nuveiktais darbais, kiti – dūsauja ir gailisi, kad nepasisekė įgyvendinti svajonių, pasiekti tikslų. Deja, nei vieni, nei antri negali laiko atsukti atgal.

Nejau mūsų egzistavimas baigiasi kartu su paskutiniu atodūsiu? Ne! Tuo tikrai nesinorėtų tikėti! Tačiau bet kuriuo atveju norėtųsi pratęsti laiką, skirtą mums egzistuoti šioje žemėje.

Apie tai kalbamės su psichologe-psichoterapeute Kotryna Varevičiene.

Ką duoda pozityvus mąstymas

Jau ir mokslas patvirtino faktą, kad žmonės, kurie daug šypsosi, gyvena prasmingai ir jausdami vidinę harmoniją, kur kas rečiau serga įvairiomis ligomis, o susirgę – greičiau pasveiksta. O ką daryti, jei nesijauti nei laimingas, nei harmoningas? Juk negali „įsakyti sau“ – būsiu laimingas, sveikas ir ilgaamžis… Kaip turėtume gyventi, kad vis dėl to pasiektume vidinės harmonijos, o kartu ir pratęstume savo laiką žemėje?

Įsakyti neįmanoma, tačiau reikia save auklėti ir stengtis gyventi taip, kad būtume ir sveiki, ir laimingi. Tam labai padeda pozityvus mąstymas.Pozityviai mąstyti reiškia galvoti apie tai, ką šioje žemėje esame gavę, o ne apie tai, ko negavome, ir kad mūsų gyvenimo įvykiai bei išgyvenimai – tai unikalios, tik mums skirtos užduotys. Sugebėjimas gyventi kasdien – didžiausias menas. Pozityviai mąstyti – vadinasi, mąstymą pakreipti taip, kad jis padėtų gyventi, o ne stabdytų ar trukdytų. Galima mąstyti destruktyviai, sau kenkiant, o galima ir kitaip – pozityviai, mobilizuojant jėgas ir stengiantis pasiekti tai, ką užsibrėžėme.

Kartais viduje būna tokia sumaištis, kad pozityviai mąstyti darosi nebeįmanoma. Pavyzdžiui, darbe nepelnytai apibarė viršininkas. Susijaudinome, o grįžusios namo nerandame sau vietos, negalime suvaldyti savęs! Viskas erzina! Šaukiame ant katino, ant vaikų, įžeidinėjame vyrą. Ką daryti, jei užvaldo neigiamos emocijos?

Taip, tą dieną pozityviai mąstyti sunku… Nesidžiaugsime, tačiau visos mums kylančios emocijos yra svarbios, pyktis – taip pat. Juk kartais ir agresija tampa teigiama! Skirstyti emocijas tik į pozityvias ir negatyvias būtų paviršutiniška, nes tam, kad tobulėtume, reikalinga visa emocijų skalė. Tokia ir yra įvardintos situacijos pozityvi prasmė. Žinoma, jeigu pyktis tęstųsi ilgai ir neigiamos emocijos užvaldytų, būtų blogai. Jei jaučiatės negalinti valdyti situacijos, reiktų kurį laiką pabūti vienai. Užsidaryti kambaryje arba išeiti pasivaikščioti ir pabandyti susivokti savyje: kodėl aš pykstu, kodėl šaukiu? Gal jaučiuosi nuskriausta? Jei taip, gal galima pagerinti esamą situaciją pasikalbėjus su viršininku ir kažkaip išreiškus savo emocijas? Pasakykite jam, kaip jaučiatės, išsiaiškinkite, kodėl jus nepelnytai pažemino.

Populiariosios psichologijos knygos pateikia patarimų, kaip tapti laimingu: „Mąstyk teigiamai, galvok, kad esi laimingas – ir būsi laimingas“. Ar tai – įmanoma? Ką manote apie tokias knygas?

Gerai, kad yra tokių knygų ir tokių patarimų, nes nemažai mūsų šalies žmonių yra depresyvūs ir melancholikai. Lietuva jau pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Mąstyti pozityviau yra sveika. Tačiau yra ir kitas lazdos galas: stengdamiesi atsikratyti neigiamos patirties, atsiribodami nuo jos ir orientuodamiesi tik į pozityvius dalykus, galime atsidurti patologiškoje „realybės atskėlimo“ būsenoje. Visada geriau situaciją vertinti visapusiškiau, integruojant ir gerus ir blogus dalykus ir neįstringant vien tik „blogio“ matyme. Psichologijos knygos padeda mąstyti teigiamai, ieškoti gėrio, ne blogio, stengtis mylėti save ir aplinkinius, kurti apie save tokią aplinką, kuri leistų siekti gerų dalykų. Juk kiekvienas mūsų vidinio tobulėjimo žingsnis padeda gyventi daugybei mus supančių žmonių. Esu piktas, nervingas, suirzęs? Nukenčia vaikai, vyras, bendradarbiai. Esu mielas ir gero linkintis? Aplinkiniai gauna iš manęs teigiamos energijos ir meilės. Kai spinduliuojame gėrį, geriau ir mums patiems, ir aplinkiniams.

O jei ištinka bėda? Kaip tada spinduliuoti gėrį? Ką reiškia siūlymas net ir didelei bėdai ištikus mąstyti pozityviai? Gal bandyti užmiršti, kas atsitiko?

Jokiu būdu ne! Tai ir neįmanoma! Bandymas užsimiršti nieko nepadėtų, tai būtų tik laikinas problemos nugrūdimas į pasąmonę. Išgyvenimų nepripažinimas kenksmingas, nes po kurio laiko jie vis tiek primins apie save. Neišgyventas skausmas kartais „išlenda“ keistu elgesiu, nesuprantamomis, nelogiškomis ir nepamatuotomis reakcijomis į įvykius ar žmones.

Moteris liko viena, jos vyras žuvo. Ji pirmiausia bando neigti tai, kas įvyko, po to guodžia save – esu jauna, dar susirasiu žmogų, viskas bus gerai. Ar ji kenkia sau, šitaip mąstydama?

Neigimas yra viena iš natūralių gedėjimo stadijų, tačiau nei vienoje iš jų negalima „įstrigti“ pernelyg ilgai. Vis tiek reikės suprasti realybę ir pradėti mokytis gyventi be mylimo žmogaus. Tačiau pozityvus dalykas šioje situacijoje – tos moters tikėjimas, kad ir didžiulę netektį galima išgyventi. Ji turėtų mąstyti šitaip: „Dievas (arba – likimas) skyrė man labai sunkią užduotį, bet aš privalau išgyventi! Man reikia susitaikyti su neišvengiamu skausmu ir rasti kažkokius sprendimus.“ Štai taip, natūraliai, per tam tikrus laiko tarpus baigsis gedėjimas ir vyks didžiulis darbas su savimi adaptuojantis naujoje situacijoje.

Vadinasi, žaizdas išgydo laikas?

Ne tik laikas. Bet tam tikras laiko tarpas būtinai reikalingas – tam, kad susitaikytume ir vėl sugrįžtume į savo gyvenimo kelią. Laiko reikia darbui su savimi, naujos situacijos suvokimui, naujų vertybių atradimui.

Pozityviai mąstyti padeda religija ir tikėjimas

Daug lietuvių domisi Rytų religijomis: skaito apie budizmą ir jogą, analizuoja Rytų šalių filosofiją. Kodėl mums taip patinka Rytai?

Rytų religijos yra geriausiai ištyrinėjusios žmogaus kūno ir dvasios ryšį. Budizmą galėtume pavadinti moksline religija, paaiškinančia mūsų psichikos procesus, dvasios ir kūno vienovės principus, ir netgi duodančia receptų ir patarimų, kaip gyventi. Dauguma mūsų žmonių žavisi budizmu dėl to, kad yra pripratę kritiškai mąstyti, nepriima religinių dogmų, o nori viską paaiškinti ir patys patikrinti. Žmonės dabar nėra giliai tikintys mūsų tradicine religija, todėl daugiau krypsta į mokslinę.

Visame pasaulyje išpopuliarėjo joga, o rytų tautoms įprastus judesius pamėgo ir vakarų šalių gyventojai.

Jogos judesiai padeda pasijusti geriau, nes tai kaip autogeninė treniruotė. Juos darydami, susikoncentruojame į savo kūną. Dėmesio koncentracija – tai ir susitikimas su savimi, buvimas čia ir dabar. Gyvenime mes retai sustojame, paprastai mūsų mintys visada bėga į priekį: mąstome apie ateitį (kuriame planus, kaip kuo daugiau nuveikti, kuo daugiau užgyventi) arba analizuojame praeitį (tada dažniausiai apninka graužatis dėl to, kas įvyko, plūsta depresyvios mintys). Todėl būti čia ir dabar – savo psichikoje ir savo kūne – yra reta ir labai reikalinga būsena. Joga ir leidžia joje pabūti.

Na o mūsų tradicinė religija, maldos bažnyčioje?

Tikintiesiems malda tikrai padeda. Tačiau šiuolaikiniam žmogui tradicinės religijos simbolika yra sunkiau suprantama, kažkodėl tai ypač sunkiai suvokia intelektualai. Rytų filosofiją jie supranta lengviau, nes ją galima susieti su mokslu, na o į katalikybės simboliką neturi noro gilintis. Biblijos interpretacija yra sudėtingas dalykas, ją aiškina teologijos mokslas, kurį mums perteikia kunigai. Gerai, kad šiuolaikiniai kunigai turi daug psichologijos žinių ir moka žmonėms paaiškinti.

Kartais niekas nieko neaiškina, o tik kartoja: reikia tikėti, ir tiek!

Iš tikrųjų tikėjimas yra gyvenimo variklis. Bet koks tikėjimas, religinis – vienas iš jų. Žmogus geriau jaučiasi, žinodamas, kad yra tvirtas užnugaris, kad kažkas ten, aukščiau, juo pasirūpins. Mes niekaip negalime įrodyti Dievo egzistavimo, galime tik pajausti jį subtiliame dvasiniame lygmenyje. Tačiau argi tai taip svarbu? Juk gyventi vis tiek reikia taip, lyg Dievas iš tikrųjų yra. Visi privalo laikytis moralės principų, o tai – tie patys 10 Dievo įsakymų. Nuo jų nukrypusieji tampa per daug egocentriški, nebepaiso ryšių su žmonėmis, neturi atsakomybės jausmo ir gali padaryti daug blogo.

Amžino gyvenimo paieškos

Kodėl žmonės taip nemėgsta kalbėti apie gyvenimo pabaigą, bando neigti mirtį?

Egzistenciniai klausimai yra labai sudėtingi. Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu daugeliui padeda rasti pusiausvyrą, tad pozityviai mąstantis žmogus į artėjančią gyvenimo pabaigą žiūri kaip į kito gyvenimo pradžią. Kartais žmonės bando neigti mirtį arba kalba apie ją su cinizmu, tačiau ši tema yra labai svarbi ir jaudina kiekvieną. Mums sunku suvokti savo mirtingumą ir vis tiek jaustis laimingais. Daug patogiau apsimesti, kad jos… tiesiog nėra! Ir labai nemalonu, jei apie ją kažkas primena. Miršta draugai ir pažįstami, tada suvokiame ir savo mirtingumą.

Kokia prasmė gyventi žinant, kad esi mirtingas?

Reikia prasmingai pragyventi tą sąmoningą laiką, kuris tau duotas. Tai sumažina mirties baimę, nes tas, kas bijo numirti, bijo ir gyventi. Žinant, kad gyvenimas yra tik tam tikra atkarpa, jis įgauna didžiulę vertę, tad turime pasistengti jį praleisti labai atsakingai. Juk be mirties fakto įsisamoninimo mūsų gyvenimas nebūtų toks prasmingas! Naudinga šiek tiek pamąstyti apie mirtį ir būti kažkiek pasiruošus išėjimui – tai duoda daugiau pozityvaus mąstymo ir atsakingesnio požiūrio. Taip, aš esu laikinas, tai reiškia – mirsiu, bet vis tiek turiu gyventi ir nuveikti kažką prasmingo! Atsakingai gyventi, save realizuoti, kad tas mano gyvenimas nenueitų beprasmiškai.

Religija žada amžiną gyvenimą tik tiems, kas dorai gyveno šioje žemėje…

Šia prasme religija daro labai gerą darbą – ji ugdo žmogaus atsakomybę, tačiau kartais kunigai tai daro taip stereotipiškai, kad to, kas nuolat kartojama, žmonės nebesugeba išgirsti! Tai dėl to ir yra toks atitrūkimas. Dėl to žmonės stengiasi ieškoti kažko naujo, nors iš esmės jie bando tuos pačius dalykus, tas pačias tiesas išgirsti kitais žodžiais – tam, kad juos priimtų sąmonė. Manau, kad visos religijos teigia tą patį ir siekia to paties – sutvarkyti moralinį kodeksą ir žmonių gyvenimą.

Dažnai sunkūs ligoniai išsigelbėjimo ieško steblukadarių rankose, o tie ateina, ranka pavedžioja – ir štai ligonis laimingas, skausmai atlėgo…

Svarbiausia šioje situacijoje – rasti pusiausvyrą tarp realybės suvokimo ir vilties išsaugojimo. Jeigu tie stebukladariai neuždengia akių ir leidžia suvokti realią situaciją, viskas yra gerai. Juk ir ligonis, ir jo artimieji turi suvokti, kokia padėtis yra iš tiesų. Ir sunkiausioje situacijoje dar galima daug ką padaryti: išspręsti šeimos reikalus, juridinius dalykus, užbaigti nebaigtus darbus. Ir, žinoma, neprarasti vilties. Mirties akivaizdoje turėti viltį ne kiekvienas gali, tai reiškia žmogaus dvasingumą. Tikėjimas ir viltis – labai svarbūs dalykai, galų gale žmogui yra svarbu žinoti, kad dar ne visi nuo jo nusisuko. Juk ateina momentas, kai tradicinė medicina pasako: „Mes jau daugiau nebegalime padėti.“ O ligoniui svarbu, kad jis ir toliau gautų dėmesį, nes tai teikia vilties toliau gyventi. Todėl tur būt tokiais visagaliais ir tampa tie bioenergetikai – stebukladariai.

Gal stebukladariai ligoniui padeda geriau, nei artimi žmonės?

Ne, artimiesiems svarbu žinoti, kad jie, būdami šalia, gali padėti ligoniui daug labiau, nei kokie magiški stebukladariai. Didžiausia pagalba – jei mes išliksime šalia tokie, kokie esame, ir būsime tiek, kiek reikės. Artimiesiems taip pat nelengva, jie patys su savo jausmais nesusidoroja. Sunku būti šalia sergančio ir žinoti, kad jis išeis.

Vaistaligė ir prozako karta

Moterys, susitikusios prie kavos puodelio, pasipasakoja viena kitai net apie tai, kad geria antidepresantus. Pasirodo, vos ne kas antra… Kodėl tiek daug žmonių vartoja vaistus? Ar dėl to, kad pradėtų būti geros nuotaikos?

Tai, ką šiais laikais laikome depresija, anksčiau buvo vadinama paprasčiau – melancholija. Tai tokie žmogaus gyvenimo periodai, kai jis dėl kažko užsidaro savyje, pasislepia nuo aplinkinių ir kažką pats savo viduje pergyvena. Dabar tarptautinė ligų klasifikacija tokią būseną vadina nuotaikų sutrikimu arba depresija. Kadangi mūsų medicina nuotaikų sutrikimą laiko liga, vadinasi, jai reikia ir gydymo! Farmacinės kompanijos siūlo vaistukus, o gydytojai juos išrašo. Tačiau žmogaus gyvenimo vertė ir prasmė turi išlikti net ir geriant tuos vaistus, žmogus turi pats galvoti, kaip toliau kurti savo gyvenimą. Jeigu nuotaikos sutrikimą lemia kažkokie gyvenimo įvykiai, reikia mobilizuotis ir ieškoti sprendimo nepriklausomai nuo to, geri vaistus ar ne.

Ar ne per dažnai tie vaistai išrašomi?

Taip, mūsų visuomenė iš tiesų piktnaudžiauja vaistais, vadinamoji „vaistaligė“ pasaulyje yra trečia liga pagal mirtingumą… Ką padarysi, jeigu žmogui nėra svarbu suvokti, kas jis, kaip asmenybė, yra be vaistų!  Žmonės siekia dvasinės pusiausvyros cheminiu būdu. Daugeliu atveju kur kas geriau galėtų padėti psichoterapija. Vaistai reikalingi tik tada, jei trinka žmogaus kasdieninis funcionavimas, jo darbinė veikla ir santykiai su artimaisiais, jeigu žmogaus gyvenimas jam pačiam tampa per sunkus. Liūdesys – ne liga, o jausmas, normali žmogaus būsena. Jausmas, kurį reikia priimti – ir po kiek laiko jis pasikeis.

Ar psichoterapija veikia panašiai, kaip vaistai?

Ne, nes psichoterapiją lankantis žmogus atranda jėgų viską spręsti pats. Jis pats supranta, kaip nori nugyventi gyvenimą, žino, kad reikia tvarkytis su savimi ir keisti save tam, kad vėliau netektų gailėtis. Juk anksčiau ar vėliau vis tiek iškils klausimas – kas aš esu? Žmogus turėtų būti pačiu savimi ir realizuoti savo planus. Vaistai šių problemų tikrai nepadeda išspręsti. Kur kas geriau padėti gali nuoširdūs pokalbiai su artimais žmonėmis.

Ryšiai su žmonėmis darosi vis labiau formalūs, atvirai pasikalbėti nėra su kuo. Juk mes net artimiesiems nebūname atviri – turime atrodyti sėkmingi.

Dažnai žmonės ir suserga dėl to, kad negali būti savimi, būti atviri. Gal bijo pagadinti įvaizdį? Juk tikrai žavūs yra tik tie žmonės, kurie yra tikri. Būti savimi, būti autentišku – tai laimė! Laimė jausti, kad eini teisingu keliu, sieki vienintelio ir paties geriausio tikslo, kad viską darai iš širdies ir nebijai to pripažinti.

Ar psichoterapija gali padėti suprasti, kas esame ir padėti jaustis gerai?

Psichoterapija gali keisti žmogaus mąstymą ir savijautą. Geriausia psichoterapija yra tada, kai žmogus keičiasi pats, o specialistas tik padeda jam padaryti įžvalgas. Yra psichoterapijos rūšių, kurios išmoko elgtis t.t. situacijose, kovoti su įvairiomis baimėmis. Ilgai trunkanti psichoterapija padeda susitikti su savimi tokiu, koks esi, surasti savastį. Ir, žinoma, leidžia pasijusti laimingesniu.

Būti laimingu – paprastas būdas pratęsti laiką, o gal ir padaryti jį amžinu. Juk laimingi žmonės dovanoja laimę kitiems, o patys yra harmoningi, sveiki ir gyvena ilgai.

Su žurnaliste Meile Jančoriene kalbėjosi Kotryna Varevičienė

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir tiesioginės rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei nesutinkate, slapukų Jūsų įrenginyje netalpinsime, tačiau kai kurios svetainės funkcijos gali iš dalies ar visiškai neveikti. Skambindami nurodytu telefonu, tokiu būdu patvirtinate sutikimą (be atskiro rašytinio sutikimo) gauti nuotolinę paslaugą. Plačiau